Apie “pastambintus šlamančiuosius”

Priešistorė.
Didysis brolis Do, 8 paras praleido Šaulių stovykloje, II pakopos kurse. Per visą buvimo laiką turėjo progą paskambinti 3 kartus. Visų pokalbių atidžiai mano pašonėje klausė ir sesė Patricija.

Vakar ji išdygsta prieš akis.

Su nemaža sauja monetų:

-Ar gali išmainyt man į stambius?- klausia.

-Ką pirksi?- susidomiu.

-Nepirksiu.

Dovanosiu.

Dar labiau susidomiu pareikštu faktu:

-Ką sveikinsi?

-Dominyką. Su sėkmingai išbūtu laiku be mūsų. Be saldainių. Be žvejybos. Be savo lovos.

Ir kad valgė maistą, kurio namie nemėgsta.

Ir dar dėl to, kad nebijojo nei žaibo, nei griaustinio ir ėjo į mišką.

Nu ir dar, kad, kai buvo sunku neverkė tau paskambinęs.

Išmainom metalinius į stambius.

Gaunas 20.

Su “Bon pari” saldainių kapšeliu ir į rankų darbo vokelį susukta dvidešimtine šiandien ji pasitinka brolį.

Ant vokelio parašyta:

-Džiaugiuosi, kad sugrįžai į ten, kur gera. Nusipirk kažką iš žvejų parduotuvės.

Širdį suspaudžia dėl kelių dalykų.

Dėl mažų ausų, kurios ne tik girdi, bet ir jaučia.

Dėl žinios, kad namai yra ten, kur labai gera.

O labiausiai gera dėl to, kad jie vienas kitą myli.

Ta “sesiška-broliška” meilė mūsų namuose nedaugiažodžiauja.

Ji tyli. Tik žvanga, per blusturgį gautom ir išvakarėse išmainytomis monetom.

V.