Spragsinčios laužo šviesa Kalėdos ’20

KODĖL VISKAS BUS TAIP?

Prieš fotosesijas visada meldžiu gero oro ir tikiuosi, kad viskas vyks sklandžiai: kad nepritrūks laiko, kad vieta bus tinkama, kad aplinka atrodys taip, kaip matau akimis. Tačiau šį kartą turėjau tik vieną prašymą – kad visi dalyviai būtų sveiki ir galėtų atvykti.

Kelias naktis kūriau planus, kaip elgtis, jei kas nors susirgtų ar neatvyktų, ir supratau, kad be kiekvieno žmogaus šios fotosesijos tiesiog nebūtų. Mūsų eglaičių miškelis, sniego patrankos, ką tik iškeptas pyragas ir kruopščiai paruošta scena – viskas subyrėtų į nieką. Todėl kiekvienas telefono pyptelėjimas atrodė kaip galimas blogas ženklas.

Fotosesijos rytą, kai susirinko visi, pagaliau atsikvėpiau. Didžiausia užduotis buvo įvykdyta – mes visi vietoje. O visa kita jau nebeatrodė sunku: nei ilga diena, nei prastas oras, nei sugriuvę plaukai, nei juoką keliančios vaikų išdaigos.

Vakarui artėjant, pavargę, bet laimingi, skelbėme: diena pavyko. Kompiuteris, įsitraukęs nuotraukas, „turėjo Kalėdas“. Atrodė, kad darbas baigtas.

Bet Kalėdų laikas stebuklingas. Nors po 15 valandų „būk modelis“ režimo judėti galėjau tik su traktoriumi ar vyro pagalba, staiga visi keturi gavome naujų jėgų. Ir kibome tvarkyti namų: siurbti, tampyti eglutes, nešti lovas, purtyti kilimus, rinkti girliandas. Per valandą fotostudija vėl virto mūsų namais.

Beveik vidurnaktį, valgydami močiutės obuolių pyragą, aptarėme dieną. Ir tada, žiūrėdama į pavargusius, bet laimingus saviškius, pajutau tikrą Kalėdų laukimo jausmą.

Namuose.
Širdyje.
Su savais.

V.