Šeimos pasaka
Kalėdos ’19
Kodėl viskas bus taip?
Aktorystės nemoku – niekada nelankiau dramos būrelio, o įsijausti prieš baltą sieną ir apsimesti, kad jau Kalėdos, man neišeina. Gal ir lengviau būtų mokėti: sutaupytų laiko, pinigų ir tvarkymosi. Bet dingtų Mūzos – o jų greitos kaip stirnos.
Lygiai taip pat neišdresiruoju ir savo vaikų fotosesijai – „įsijauskit į nuotaiką“ jiems neveikia. Galiu dresiruoti tik aplinką: dėžes, dovanų popierių, parduotuves, idėjas, net Kalėdinę eglę spaly. Galiu įkalbėti vyrą, kad pagamintų reikalingus ratus, nes su jais parvežčiau ne tik dovanų, bet ir laimės.
Fotosesijoje prie vairo stoviu aš, o šalia – mano paaugę, pasišiaušę vaikai. Sesė glaudžiasi prie brolio, brolis neša sesę ant rankų – jei būtų nepažįstami, jausmas būtų kitoks. Pirmą kartą šią fotosesiją apsupo ir vyro apkabinimas, nors jis ir spyriojosi, kad „koks iš jo modelis“. Galėjome pakviesti kitą vyrą, bet jausmas būtų ne tas.
Mes nevaidinom. Nešukavom jausmų. Nesistatėm dirbtinio jaukumo. Mūsų užduotis buvo kristi tiesiai į tai, kas tikra – į vaikų rankas sniege, į ožiuko glostymą, į pirmą spalio sniegą iš čiaudėjančios sniego mašinos.
Vaidinimo nebuvo. Tik pasaka. Apie mus. Apie ožius ir poną Ferdinandą. Apie rastą miško našlaitėlį, kuriai sukūrėme Kalėdas. Ir apie sniegą, leidusįsi vos prasidėjus rudeniui.
V.